Pabuvoję Pnompenyje, išvykome autobusu į Batambangą (Battambang). Kelionė truko keletą valandų ir mus lydėjo pakankamai skurdūs gamtos vaizdai per langą. Kažkaip keista, kad čia viskas taip išdžiuvę - gi kaimyninis Tailandas daug žalesnis..
Batambange gyvena ~100 tūkst. žmonių ir nieko itin įdomaus ten nėra. Gal viena iš priežasčių, paskatinusių ten nuvykti, ir buvo ta, kad šis miestas nelaikomas itin turistiniu ir labiau atspindi kasdienį kambodžiečių gyvenimą. Dar paranku tai, kad jis yra savotiška pusiaukelė tarp Pnompenio ir Siem Rypo (Siem Reap) - mūsų galutinio kelionės taško.
Sveiki! Pratęsiu savo blogo rašymą. Nostalgija Pietryčių Azijai vis didėja, tad norisi prisiminimais ten sugrįžti.. :)
Paskutiniai įrašai buvo apie genocido muziejų ir žudynių laukus Pnompenyje, Kambodžos sostinėje, turinčioje ~2 mln. gyventojus. Tad šiek tiek šviesesne gaida norisi užbaigti papasakojant, ką dar ten veikėme ir pamatėme.
Įsivaizduokitė, kad turite neribotą kiekį pinigų, daugybę energijos ir laiko. Jūsų niekas nelaiko ir esate visiškai laisvi.
Ką Jūs darytumėte???:) Ar turite konkrečių tikslų/svajonių? O gal apie tai nebuvote susimastę?
Aš esu tikras, kad galima nugyventi visą gyvenimą pasyviai stebint kitus ir tiesiog plaukiant pasroviui. Tačiau jei nieko nekeisi, tai ir toliau taip gyvensi. Norint pasiekti tai, ko iš tikrųjų nori, reikia ryžtingų veiksmų, ar ne?
Ar kada pagalvojote, kiek mus įtakoja bei riboja kiti (šeima, draugai, aplinkiniai, visuomenė) ?
Kaip mes laikomės kitų nustatytų taisyklių (mokykla -> universitetas -> darbas -> namas -> šeima) ?
Būtų smagu išgirsti protingų pamąstymų šiomis temomis.
Papildau pora sakinių vardan aiškumo: jaučiuosi taip, kad gyvenimas mane valdo, o ne aš jį. Kad darau ne tai, ką noriu, o tai, ką reikia, kas priimta (pvz.: studijuoju). Va čia turėtų būti pagrindinė mintis. :)
Jau keletą mėnesių nieko nerašiau ir niekas nepasigedo. Tad nei atsiprašinėsiu, nei žadėsiu ką. Noriu - rašau, noriu - ne. Ir atitinkamai: norit - skaitykit, nenorit - ne. Pasirinkimo laisvė.
Jau senai praradau tą rašymo malonumą, tad dauguma įrašų tokie neskanūs bei išgimdyti ir gavosi.
Atitrūkau nuo visų tų blogų ir pan. internetinių dalykų bei galiu drąsiai pasakyti, kad tai yra visiškai nereikalinga informacija. Man, žinoma, malonu, kad skaitote, tačiau tikrai atrastumėte ir geresnės veiklos.
Turėjau labai ramią vasarą. Viskas buvo taip nusistovėję manyje, kad tos kelios emocinės bangos (tiek pozityvios, tiek ne) viską sudrumstė daug stipriau nei kada nors. Tad į savo skurdžią emocijų paletę įmaišiau ir naujų spalvų.
Vos savaitė beliko Lietuvoje ir vos mėnuo iki mokslų pradžios. Paskutiniai mokslų metai jau, tad laukia daug darbų, o ir šiaip visokių visokiausių planų mano galvoje atsirado. Bus matyti, kaip viskas susiklostys.
