Apsilankėme Choeung Ek žudynių laukuose (the killing fields), kurie yra 17 km nuo Pnompenio ir kuriuose buvo nužudyta 17 tūkst. žmonių.

Bevažiuojant ten. Man šita nuotrauka patinka - pasikabinčiau ant sienos.

Dabar čia stovi memorialas, skirtas raudonųjų khmerų režimo aukoms atminti.

Viduje yra sudėtos rastos aukų kaukolės. Erdvės labai mažai, tad visi turistai apeina mažą ratuką besigrūsdami ir išeina. Keistokas jausmas.

Sunkiai suvokiami dalykai. Tiksliau - visiškai neina suvokti, ypač dabar, grįžus į šiltą (sąlyginai) vakarų civilizacijos glėbį.

Kapai.

Teritorija yra aptverta ir už tvoros būriuojasi vaikai, prašantys išmaldos. “One dollah mister, just one dollah. I pay teacher, I go to school”. Padrika ir laužyta anglų kalba panašaus pobūdžio tekstas yra nuolat kartojamas. Ir vis neišeina iš galvos, kad jie čia yra atsiųsti suaugusiųjų bei mažai ką patys tesuvokia.

Netoliese besimaudantys vaikai. Vanduo visiškai purvinas, tačiau jie laimingi, krykštauja. Įdomus tas pasaulis, ar ne? :)

Tuo ir baigėsi mūsų klajonės po tamsiuosius Kampučijos (taip seniau vadinta ši šalis) puslapius.

Jei ką sudomino Kambodžos istorija, tai rekomenduočiau pažiūrėti The Killing Fields, kuris laikomas vienu iš geriausių filmų apie karą (IMDB: 8.0/10).

Ką Jūs darytumėte??? :) Ar turite konkrečių tikslų/svajonių? O gal apie tai nebuvote susimastę?

Aš esu tikras, kad galima nugyventi visą gyvenimą pasyviai stebint kitus ir tiesiog plaukiant pasroviui. Tačiau jei nieko nekeisi, tai ir toliau taip gyvensi. Norint pasiekti tai, ko iš tikrųjų nori, reikia ryžtingų veiksmų, ar ne?

Ar kada pagalvojote, kiek mus įtakoja bei riboja kiti (šeima, draugai, aplinkiniai, visuomenė) ?
Kaip mes laikomės kitų nustatytų taisyklių (mokykla -> universitetas -> darbas -> namas -> šeima) ?

Būtų smagu išgirsti protingų pamąstymų šiomis temomis.

Papildau pora sakinių vardan aiškumo: jaučiuosi taip, kad gyvenimas mane valdo, o ne aš jį. Kad darau ne tai, ką noriu, o tai, ką reikia, kas priimta (pvz.: studijuoju). Va čia turėtų būti pagrindinė mintis. :)

yra dar kas nors čia ???

Jau keletą mėnesių nieko nerašiau ir niekas nepasigedo. Tad nei atsiprašinėsiu, nei žadėsiu ką. Noriu - rašau, noriu - ne. Ir atitinkamai: norit - skaitykit, nenorit - ne. Pasirinkimo laisvė.

Jau senai praradau tą rašymo malonumą, tad dauguma įrašų tokie neskanūs bei išgimdyti ir gavosi.

Atitrūkau nuo visų tų blogų ir pan. internetinių dalykų bei galiu drąsiai pasakyti, kad tai yra visiškai nereikalinga informacija. Man, žinoma, malonu, kad skaitote, tačiau tikrai atrastumėte ir geresnės veiklos.

Turėjau labai ramią vasarą. Viskas buvo taip nusistovėję manyje, kad tos kelios emocinės bangos (tiek pozityvios, tiek ne) viską sudrumstė daug stipriau nei kada nors. Tad į savo skurdžią emocijų paletę įmaišiau ir naujų spalvų.

Vos savaitė beliko Lietuvoje ir vos mėnuo iki mokslų pradžios. Paskutiniai mokslų metai jau, tad laukia daug darbų, o ir šiaip visokių visokiausių planų mano galvoje atsirado. Bus matyti, kaip viskas susiklostys.

Sėkmės ir laikykitės,
Giedrius

Labai labai labai smagus sveikinimas, kurio sulaukiau. AČIŪ VISIEMS! ;]]

Nusileidome Pnompenyje (angl. Pnomh Penh) ir tą pačią dieną nuvykome apžiūrėti Tuol Sleng genocido muziejaus. Tai - buvusi mokykla, kurioje buvo kankinami ~17 tūkst. žmonių. Vėliau išvežti į žudynių laukus (angl. killing fields), kuriuose ir nužudyti. Žinoma tik dvylika išsigelbėjusių.

Aprūdijusi spyna ir spygliuota viela. Visa tai vyko vos prieš 30 metų.

Maždaug 1960-aisiais Kambodžoje pradėjo veikti komunistų judėjimas, įkvėptas Markso idėjų. 1975-1979 įsivyravo raudonųjų khmerų režimas ir tuo metu buvo žuvo maždaug 1,5 mln. žmonių arba penktadalis šalies populiacijos (!). Sunkiausia suvokti tai, kad jie žudė savo tautiečius. Ypač išsilavinusius, mat jie galėjo pakenkti režimui. Tikslas - išvežti visus miestiečius į provincijas ir priversti dirbti žemės ūkyje. Jei tiksliau - auginti ryžius. Tai turėjo padėti Kambodžai suklestėti, deja, sulaukta tik daugybės aukų. Absurdas, kurį nutraukti padėjo vietnamiečių invazija ir po to palaipsniui Kambodža atgavo visišką nepriklausomybe bei suformavo savo valdžią. Tiesa, tai įvyko labai nesenai ir tik prieš pora metų suimti paskutiniai likę gyvi lyderiai, kurių pagrindinis - Pol Potas - mirė taip ir nesulaukęs jokio teismo.

Kankinimai.

Praktiškai kiekviename kambaryje buvo galima matyti tą patį vaizdą - lovą, keleta įrankių bei nuotraukų.

Kai kuriuose kambariuose buvo įrengtos celės kaliniams. Šioje vietoje sugebėjau prasiskelti pakaušį, bet tik vėliau tai pastebėjau.

Likę kalinių daiktai. Šiame muziejuje stengėsi viską palikti būtent taip, kaip ir rado.

Jei gerai pamenu, tai kankiniai būdavo pakabinami žemyn galvą ir panardinami į tuos kubilus tol, kol prarasdavo sąmonę. Tada buvo ištraukiami, atgaudavo sąmonė ir šią “procedūrą” kartodavo.

Šilti turistų palinkėjimai. Unforgivable, unforgettable.

Raudonieji khmerai kruopščiai įamžino savo veiklą. Yra išlikę daugybė dokumentų, sąrašų, fotografijų. Vienas žmogus liko gyvas tik dėl to, kad buvo dailininkas ir tuo buvo naudingas jiems.

Nukritęs žiedas muziejaus kiemelyje..

Kitas įrašas bus apie žudynių laukus ir tuo apsiribosiu. Jei kam bus įdomu, pasidomėsite patys - internete daugybė informacijos (jei kur buvau netikslus, būčiau dėkingas už patikslinimą). Yra sukurta filmų (The Killing Fields, S-21 ir t.t.) bei parašytą nemažai knygų. Visa tai pardavinėja gatvės prekeiviai, tad kambodžiečiai neslepia savo istorijos. Stiprybės jiems.

Iš karto atsiprašau dar kartą, kad neatnaujinu reguliariai ir nepabaigiu aprašymo. Nesu prieš nieką įsipareigojęs ir visas šis rašymas labiau dėl savęs - tam, kad įamžinčiau viską. Gaila, kad nepavyksta to sklandžiai padaryti. Po to ir gaunasi tokie vangūs įrašai.. :/

Praėjusią savaitę buvau Kambodžoje. Labai daug ką pamačiau ir patyriau. Akys plačiau atsivėrė. Ko gero, tai buvo pati geriausia kelionė. Norėtųsi tais įspūdžiais pasidalinti, bet dar kiek daug visko apie Tailandą nepasakyta. Reikia gal kokią laiko kilpą padaryti. :)

Ką galima padaryti kompiuterio pagalba su dangumi. Net mama nepažintų.

Agento 007 motociklas. Belaukiant Puketo autobusų stotyje.

Gatvės prekeiviai.

Prabėgo tos keturios dienos Pukete, tačiau nieko įdomesnio, išskyrus tuos pasivažinėjimus motoroleriais, ir neįvyko. Nelabai man patinka toks vangus poilsis - gulėjimas išvertus bambą pliaže. Jei būčiau vyresnis ar su antra puse atvykčiau, tai gal viskas kitaip atrodytų. O dabar.. Norisi kažko aktyvesnio, kol dar kaulai nebraška.

Iš Puketo mūsų laukė gana varginanti 12 h kelionė autobusu iki Bankoko. Nežinau, žinojote ar pamenate, bet tuo metu Bankoke vyko neramumai ir buvo uždarytas tarptautinis Suvarnabhumi oro uostas. Apie uždarymą sužinojome vakare, prieš išskrendant į Puketą (ten skrydžiai veikė). Kadangi bilietus buvome pirkę atskirai, su persėdimais, tad, neišskridę iš Bankoko, būtume praradę ir antrą skrydžio dalį, už kurią pinigų, ko gero, negrąžintų. Tad turbūt labiausiai dėl finansinių sumetimų ir kėlė nerimą visa ši situacija.

Oro uostas pradėjo veikti gruodžio 4-ąją, o būtent tada mūsų skrydis ir buvo. Tačiau tačiau.. Mūsų skrydis ryte, tad atšaukė jį. Teko porą kartų į Gulf Air ofisą vykti (pagyrimai šioms avialinijomis). Kitas skrydis buvo gruodžio 8, tad dar keturias dienas neplanuotai praleidome Bankoke. Gerai buvo tai, kad Tailando turizmo valdžia mums padengė išlaidas už 4* viešbutį, įskaitant ir maitinimą tris kartus per dieną. Tad lyg ir nėra taip blogai.. O dar kažkaip gavosi, kad sausio mėnesį su Gulf Air skrisdami Dubajus-Bankokas grįžome verslo klase.

Per tą savaitė aplankėme plaukiojantį turgų (floating market) bei karališkuosius rūmus (royal palace). Daugiau nieko ypatingo ir nepamatėme - šiaip po miestą pasivaikščiojome, pasivažinėjome. Nelabai kažko ir norėjosi. Tačiau apie Bankoką vėliau parašysiu, dabar norisi vėl mintimis prie Kambodžos prisiliesti.. :)

Vėl išsinuomavome motorolerius ir leidomės į kelionę. Nuvykome prie kažkokio įdomaus paplūdimio ruožo. Nelabai supratau, kodėl čia taip yra, net ir nesidomėjau.

Kriauklytės. Antroje fotkėje fokusas ne visai ten, kur norėjau, bet vis tiek gana gražiai žiūrisi.

Krabo kiautas.. :)

Ten keletas moterėlių rinko tas įvairias kriauklytes, koralus (bent panašu buvo).

Vaikas, žaidžiantis paplūdimyje ant smėlio.

Na dar vieną vangų įrašą apie Puketą parašysiu ir bus viskas - nebekankinsiu.. ;) Dar maždaug savaitę Bankoke praleidome, tai ten kažką įdomesnio surasiu įdėti tikrai.

Šioks toks žemėlapis, kad būtų lengviau įsivaizduoti viską. Buvome apsistoję Patong paplūdimyje, kuris yra, ko gero, populiariausias tarp turistų. Vis tiek neplanavome paplūdimyje pragulėti, tad ypatingos ramybės ir nesinorėjo.

Turbūt visi pamenate cunamį, 2004 metų gruodį pasiglemžusį beveik ketvirtį milijono gyvybių Azijoje. Nors Pukete žuvo tik ~4 tūkst. žmonių (pusė iš jų - turistai), tačiau beveik visi filmuoti vaizdai, kuriuose matėme vakarų žiniasklaidoje, buvo nufilmuoti čia. Būtent dėl tų pačių turistų.

Turizmas čia tailandiečių pastangomis greitai atsigavo (vos po poros mėnesių) ir dabar būtų sunku patikėti, kad čia kažkada įvyko tokia skaudi nelaimė. Dabar tai primena nebent keletas ženklų, kuriuose žymimas cunamio evakuacijos kelias. Tiesa, dar kalbama, kad prieš cunamį paplūdimiai čia buvo gražesni. Dar teko matyti įvairių statybų prie pajūrio, kur statomi tvirti, mūriniai namai bei įvairūs aukšti barjerai.

Pora vaizdų Patonge dieną.

Išsinuomojome šiuos plieninius eržilus.. :) Teisių jokių nereikia, užstatu paliekami pasai. Dienos nuoma - 200 batų (~15 litų). Litas benzino pakelėse kainuodavo maždaug 3 litus. Degalinėse maždaug dvigubai pigiau, tačiau jų tik viena ar dvi tėra saloje, o tokių pakelės mini degalinių, kur benzinas laikomas vyno buteliuose - daugybė. Tai tikrai pats pigiausias būdas apžiūrėti salą ir iš viso apie pusantro šimto kilometrų nuvažiavome per tris dienas.

Jei neklystu - Karon paplūdimys.

Vaizdas atsisukus.

Dideeelės bangos. Tikrai didžiausios, kokiose teko maudytis.. :)

Dar keletas vaizdų iš paplūdimio. Žmonių nėra itin daug, dangus šiek tiek apsiniaukęs, o ir vanduo nepanašus į tą skaisčiai melyną, kuris vaizduojamas atvirukuose.

Važiavome į salos pietus. Ten, kur matosi iškilęs daugiaaukštis, ir yra Patong paplūdimys. Gan tolokai nuvykome.. :) Vaizdai tikrai labai gražūs. Kaip matosi pirmoje nuotraukoje - vietovės čia gana kalvotos (iki pusės km aukščio virš jūros lygio), tad keliai gana vingiuoti, statūs ir keliavimas nėra toks paprastas, tačiau įspūdžių tikrai daugiau.

Gyvačių ferma, kažkur tarp miškų. Gana gera nuotrauka gavosi.. :)

Piečiausioje salos dalyje. Matosi tik rudas vanduo ir apsiniaukęs dangus (vėliau lyti pradėjo) - ne taip jau ir gražu, kaip buvo galima tikėtis. Nelabai mums su oru pasisekė, gal tik paskutinę dieną buvo saulėta.

Ieškojome Phromthep Cape (iškyšulio), tačiau neįsivaizduoju, ar ten ir pataikėme. Per tamsu jau buvo, kad būtume galėję kažką įžiūrėti.

Tokia buvo mūsų antroji diena Pukete. Malonūs prisiminimai liko. Gan rami nuotaika ten vyrauja ir nesinori niekur skubėti. Tad kitos dienos tokios truputį ramesnės buvo. Tailandietiška Palanga.