Batambange gyvena ~100 tūkst. žmonių ir nieko itin įdomaus ten nėra. Gal viena iš priežasčių, paskatinusių ten nuvykti, ir buvo ta, kad šis miestas nelaikomas itin turistiniu ir labiau atspindi kasdienį kambodžiečių gyvenimą. Dar paranku tai, kad jis yra savotiška pusiaukelė tarp Pnompenio ir Siem Rypo (Siem Reap) - mūsų galutinio kelionės taško.

Vienintelė žymesnė vietos pramoga - bamboo train. Viskas atrodo daugmaž taip. Mums šis trumpas pasivažinėjimas nepasirodė vertas $20 (berods).

Štai koks autobusų stoties vaizdas mus pasitiko. Išlipi - tuščia, niekas tavęs nelaukia, tik dulkės ir keletas žmonių. Po puikiai turistiškai išplėtotų kitų Azijos vietų tai šiek tiek stebina.

Tipinis gatvės vaizdelis.

Tiesa, netrukus pasirodė keletas vyrukų su motoroleriais, kurie mums atkakliai siūlė pavežti. Užsiprašė gal po $2, kas mums tada pasirodė nežmoniškai daug. :) Tad gal porą kilometrų su sunkiomis kuprinėmis ant pečių ėjome per karštį ir dulkes. Bent jau prisiminti yra ką. Dar įdomu tai, kad paeiname truputį, jie vėl privažiuoja ir klausia, ar neapsigalvojome. Taip ir važiavo jie šalia mūsų. :))

Batambangas turi legendą apie juoduką milžiną, kuris surado pamestą lazdą ir dabar saugo miestą. Tebūnie. :)

Keletas vaizdelių pakelėje.

Kiek paklaidžioje suradome savo hostelį - Royal Hostel. Vienas brangesnių ir buvo jis, gal po $8-9 žmogui, tačiau turėjo tokius privalumus kaip oro kondicionierius, televizorius. :)

Vakarop išėjome pasivaikščioti po šį miestuką.

Vietiniai mokinukai.

Šventykla.

Miesto gatvės.

Gana ilgai vyko šis išmaldos prašymas. Įdomu, kas tuo metu vakariečių pensininkų galvose turėjo vykti.

Sportinė mankšta. Žavu. :)

Žinojau, ką tie žmogeliukai traukiantys gyvatę (demoną kažkokį?) reiškia. Bet bet bet.. pamiršau :)) Ir kažkaip nepavyko susigooglinti.

Keptos varlytės. Ten visokių delikatesų pilna, tad kam patinka kulinariniai eksperimentai - pirmyn. ;)

Tai tiek. Trumpai ir paprastai. :) Tokie savotiškai ramūs prisiminimai galvoje išliko.

Sveiki! Pratęsiu savo blogo rašymą. Nostalgija Pietryčių Azijai vis didėja, tad norisi prisiminimais ten sugrįžti.. :)

Paskutiniai įrašai buvo apie genocido muziejų ir žudynių laukus Pnompenyje, Kambodžos sostinėje, turinčioje ~2 mln. gyventojus. Tad šiek tiek šviesesne gaida norisi užbaigti papasakojant, ką dar ten veikėme ir pamatėme.

Keletas vaizdų bevažiuojant tuk-tuku.

Kitą dieną pradėjome smagesne veikla - išbandėme Kambodžos maisto gaminimo ypatumus ir užsirašėme į “cooking school”. Ši pramoga kainavo $20 ir truko gerą pusdienį.

Iš pradžių užsukome į vietinį turgų ir nusipirkome maisto produktų.

Nepanašu, kad ten egzistuotų dideli higienos reikalavimai. Mėsa nelaikoma šaldytuve ir gana dideliame karštyje guli tiesiog ant prekystalio, aplink kurį skraido musės. Tai stebina tik pirmas kelias minutes. Vėliau supranti, kad taip gal net geriau.. Gi tas maistas dar galbūt šįryt lakstė ant kojų, tad viskas ten labai labai šviežia. Ir skanu.

Paragavome šių vorų. Skonis tikrai nėra blogas, truputį gal net vištieną primena. Tik truputį gal trikdo tie visi plaukeliai ant kūno ir mintis, kad žiaumoji didelį vorą.. :)

Štai kaip atrodė mūsų darbo vieta. Viskas labai tvarkingai ir patogiai padaryta - kiekvienas turi savo puodą, krosnelę ir pan. Pagal planą turėjome pagaminti 4 patiekalus.

Pradėjom nuo spring rolls. Yra įvairių šio užkandžio variacijų, o mūsų atveju tai buvo vegetariški suktinukai ryžių paplotėlyje.

Patiekta buvo su saldžiu chilli padažu. Tikrai skanu ir tinkama lietuvio skrandžiui. :)

Vėliau gaminome kažkokias salotas, kurių Europoje turbūt nepasigamintum, nes bent pusės ingredientų paprasčiausiai nepavyktų rasti. Skonis toks so so.. Nepaliko didelio įspūdžio.

Keletas vaizdų apsidairius.

Vėliau gaminome fish amok - tradicinį kambodžiečių virtuvės patiekalą, kuris nėra būdingas kaimyninėms valstybėms. Turbūt galima įvardinti kaip troškintą žuvį su savotišku padažu. :)

Mediniame grūstuvėlyje gaminama masė padažui. Jei neapgauna atmintis, buvo panaudotas imbieras, česnakas, dar gal kažkokių žolelių.

Gauta masė buvo sumaišyta su žuvies padažu. Tokiu, kokį rastumėte turbūt kiekvieno azijietiško maisto parduotuvėje. Įdedame žuvies gabaliukus, sumaišome, supilame į susuktą banano lapą ir įdedame viską į puodą. :)

Štai ir rezultatas. :) Papuošiame paprika, kažkokiom žolelėm ir užilame šlakelį kokosų pieno. Nežinau, ar gerai čia tai eigą nusakiau, bet daugmaž taip viskas turėtų būti.

Ir galų gale desertas - sticky rice with mango. Labiau gal būdinga Tailando virtuvei, kurios iš dalies panašios. Tačiau kambodžiečiai teigia, kad jų virtuvė senesnė ir būtent tailandiečiai daug ką perėme bei pritaikė sau. Dar tailandiečiai aštriau viską daro, tad kambodžiečių maistas lietuviams turėtų būti priimtinesnis. :)

Šiaip šį desertą galima ir Europoje pasigaminti. Galbūt sunkiausia yra gauti specialių glutinous ryžių, kurie yra lipnesni ir labai balti. Dar reikia kokosų pieno bei cukraus padažui. Galima papuošti sezamo sėklomis bei kokoso drožlėmis. Na ir šviežias mango šalia. :)

Po visko vakare patraukėme pasivaikščioti po miestą. :)

Budistų vienuoliai.

Šventyklų stogų dekoracijos.

Prancūzų kolonijinės architektūros palikimas.

Balandžių lesinimas..

..ir daug ko mačiusi senutė.

Vėl vienuoliai.

Balandžiai.

O dabar kartu. :)

Tvyro tokia gana smagi laisvumo atmosfera. Žmonės tokie paprasti, gyvi atrodo. Sunku žodžiais nusakyti. :)

Pievelėje vandens čiurkšle prausiamas vaikas.

Moksleivės.

Vienas tuk-tuko vairuotojas mums pasiūlė pasivažinėti aplink.

Tačiau nelabai numanėme, kad nuo viso to gražaus šventyklų vaizdo vos už kelių šimtų metrų yra šiukšlynai bei vargstantys žmonės. Deja, bet realybė tokia.

Dar keletas miesto vaizdų..

Įėjimas į mūsų hostelį.. :)

Pamenu pigius gėrimus Kambodžoje. Alaus bokalą būdavo galimą ir už $0,6 nusipirkti, kokteiliai vos po $1.. Nostalgija. :)

Hostelis įsikūręs ant Boeng Kak ežero kranto ir šalia dar bent keli tokie yra. Kainos ir nesikandžioja, kokie keletas dolerių už naktį.

Tikrai smagu tarp to šiukšlyno rasti tokią smagią užuovėją. ;) Faina backpackerių vietelė, jei taip galima pasakyti. Labai norėtųsi ten atsidurti, nusipirkti kokį kokteiliuką ir stebėti kaip saulė nusileidžia. Ech.. :)

Kai vėl įkvėpimas užplauks, turėčiau parašyti apie Battambang bei Siem Reap ir Angkorą - labiausiai turistų lankomą vietą Kambodžoje.

Apsilankėme Choeung Ek žudynių laukuose (the killing fields), kurie yra 17 km nuo Pnompenio ir kuriuose buvo nužudyta 17 tūkst. žmonių.

Bevažiuojant ten. Man šita nuotrauka patinka - pasikabinčiau ant sienos.

Dabar čia stovi memorialas, skirtas raudonųjų khmerų režimo aukoms atminti.

Viduje yra sudėtos rastos aukų kaukolės. Erdvės labai mažai, tad visi turistai apeina mažą ratuką besigrūsdami ir išeina. Keistokas jausmas.

Sunkiai suvokiami dalykai. Tiksliau - visiškai neina suvokti, ypač dabar, grįžus į šiltą (sąlyginai) vakarų civilizacijos glėbį.

Kapai.

Teritorija yra aptverta ir už tvoros būriuojasi vaikai, prašantys išmaldos. “One dollah mister, just one dollah. I pay teacher, I go to school”. Padrika ir laužyta anglų kalba panašaus pobūdžio tekstas yra nuolat kartojamas. Ir vis neišeina iš galvos, kad jie čia yra atsiųsti suaugusiųjų bei mažai ką patys tesuvokia.

Netoliese besimaudantys vaikai. Vanduo visiškai purvinas, tačiau jie laimingi, krykštauja. Įdomus tas pasaulis, ar ne? :)

Tuo ir baigėsi mūsų klajonės po tamsiuosius Kampučijos (taip seniau vadinta ši šalis) puslapius.

Jei ką sudomino Kambodžos istorija, tai rekomenduočiau pažiūrėti The Killing Fields, kuris laikomas vienu iš geriausių filmų apie karą (IMDB: 8.0/10).

Ką Jūs darytumėte??? :) Ar turite konkrečių tikslų/svajonių? O gal apie tai nebuvote susimastę?

Aš esu tikras, kad galima nugyventi visą gyvenimą pasyviai stebint kitus ir tiesiog plaukiant pasroviui. Tačiau jei nieko nekeisi, tai ir toliau taip gyvensi. Norint pasiekti tai, ko iš tikrųjų nori, reikia ryžtingų veiksmų, ar ne?

Ar kada pagalvojote, kiek mus įtakoja bei riboja kiti (šeima, draugai, aplinkiniai, visuomenė) ?
Kaip mes laikomės kitų nustatytų taisyklių (mokykla -> universitetas -> darbas -> namas -> šeima) ?

Būtų smagu išgirsti protingų pamąstymų šiomis temomis.

Papildau pora sakinių vardan aiškumo: jaučiuosi taip, kad gyvenimas mane valdo, o ne aš jį. Kad darau ne tai, ką noriu, o tai, ką reikia, kas priimta (pvz.: studijuoju). Va čia turėtų būti pagrindinė mintis. :)

yra dar kas nors čia ???

Jau keletą mėnesių nieko nerašiau ir niekas nepasigedo. Tad nei atsiprašinėsiu, nei žadėsiu ką. Noriu - rašau, noriu - ne. Ir atitinkamai: norit - skaitykit, nenorit - ne. Pasirinkimo laisvė.

Jau senai praradau tą rašymo malonumą, tad dauguma įrašų tokie neskanūs bei išgimdyti ir gavosi.

Atitrūkau nuo visų tų blogų ir pan. internetinių dalykų bei galiu drąsiai pasakyti, kad tai yra visiškai nereikalinga informacija. Man, žinoma, malonu, kad skaitote, tačiau tikrai atrastumėte ir geresnės veiklos.

Turėjau labai ramią vasarą. Viskas buvo taip nusistovėję manyje, kad tos kelios emocinės bangos (tiek pozityvios, tiek ne) viską sudrumstė daug stipriau nei kada nors. Tad į savo skurdžią emocijų paletę įmaišiau ir naujų spalvų.

Vos savaitė beliko Lietuvoje ir vos mėnuo iki mokslų pradžios. Paskutiniai mokslų metai jau, tad laukia daug darbų, o ir šiaip visokių visokiausių planų mano galvoje atsirado. Bus matyti, kaip viskas susiklostys.

Sėkmės ir laikykitės,
Giedrius

Labai labai labai smagus sveikinimas, kurio sulaukiau. AČIŪ VISIEMS! ;]]

Nusileidome Pnompenyje (angl. Pnomh Penh) ir tą pačią dieną nuvykome apžiūrėti Tuol Sleng genocido muziejaus. Tai - buvusi mokykla, kurioje buvo kankinami ~17 tūkst. žmonių. Vėliau išvežti į žudynių laukus (angl. killing fields), kuriuose ir nužudyti. Žinoma tik dvylika išsigelbėjusių.

Aprūdijusi spyna ir spygliuota viela. Visa tai vyko vos prieš 30 metų.

Maždaug 1960-aisiais Kambodžoje pradėjo veikti komunistų judėjimas, įkvėptas Markso idėjų. 1975-1979 įsivyravo raudonųjų khmerų režimas ir tuo metu buvo žuvo maždaug 1,5 mln. žmonių arba penktadalis šalies populiacijos (!). Sunkiausia suvokti tai, kad jie žudė savo tautiečius. Ypač išsilavinusius, mat jie galėjo pakenkti režimui. Tikslas - išvežti visus miestiečius į provincijas ir priversti dirbti žemės ūkyje. Jei tiksliau - auginti ryžius. Tai turėjo padėti Kambodžai suklestėti, deja, sulaukta tik daugybės aukų. Absurdas, kurį nutraukti padėjo vietnamiečių invazija ir po to palaipsniui Kambodža atgavo visišką nepriklausomybe bei suformavo savo valdžią. Tiesa, tai įvyko labai nesenai ir tik prieš pora metų suimti paskutiniai likę gyvi lyderiai, kurių pagrindinis - Pol Potas - mirė taip ir nesulaukęs jokio teismo.

Kankinimai.

Praktiškai kiekviename kambaryje buvo galima matyti tą patį vaizdą - lovą, keleta įrankių bei nuotraukų.

Kai kuriuose kambariuose buvo įrengtos celės kaliniams. Šioje vietoje sugebėjau prasiskelti pakaušį, bet tik vėliau tai pastebėjau.

Likę kalinių daiktai. Šiame muziejuje stengėsi viską palikti būtent taip, kaip ir rado.

Jei gerai pamenu, tai kankiniai būdavo pakabinami žemyn galvą ir panardinami į tuos kubilus tol, kol prarasdavo sąmonę. Tada buvo ištraukiami, atgaudavo sąmonė ir šią “procedūrą” kartodavo.

Šilti turistų palinkėjimai. Unforgivable, unforgettable.

Raudonieji khmerai kruopščiai įamžino savo veiklą. Yra išlikę daugybė dokumentų, sąrašų, fotografijų. Vienas žmogus liko gyvas tik dėl to, kad buvo dailininkas ir tuo buvo naudingas jiems.

Nukritęs žiedas muziejaus kiemelyje..

Kitas įrašas bus apie žudynių laukus ir tuo apsiribosiu. Jei kam bus įdomu, pasidomėsite patys - internete daugybė informacijos (jei kur buvau netikslus, būčiau dėkingas už patikslinimą). Yra sukurta filmų (The Killing Fields, S-21 ir t.t.) bei parašytą nemažai knygų. Visa tai pardavinėja gatvės prekeiviai, tad kambodžiečiai neslepia savo istorijos. Stiprybės jiems.

Iš karto atsiprašau dar kartą, kad neatnaujinu reguliariai ir nepabaigiu aprašymo. Nesu prieš nieką įsipareigojęs ir visas šis rašymas labiau dėl savęs - tam, kad įamžinčiau viską. Gaila, kad nepavyksta to sklandžiai padaryti. Po to ir gaunasi tokie vangūs įrašai.. :/

Praėjusią savaitę buvau Kambodžoje. Labai daug ką pamačiau ir patyriau. Akys plačiau atsivėrė. Ko gero, tai buvo pati geriausia kelionė. Norėtųsi tais įspūdžiais pasidalinti, bet dar kiek daug visko apie Tailandą nepasakyta. Reikia gal kokią laiko kilpą padaryti. :)

Ką galima padaryti kompiuterio pagalba su dangumi. Net mama nepažintų.

Agento 007 motociklas. Belaukiant Puketo autobusų stotyje.

Gatvės prekeiviai.

Prabėgo tos keturios dienos Pukete, tačiau nieko įdomesnio, išskyrus tuos pasivažinėjimus motoroleriais, ir neįvyko. Nelabai man patinka toks vangus poilsis - gulėjimas išvertus bambą pliaže. Jei būčiau vyresnis ar su antra puse atvykčiau, tai gal viskas kitaip atrodytų. O dabar.. Norisi kažko aktyvesnio, kol dar kaulai nebraška.

Iš Puketo mūsų laukė gana varginanti 12 h kelionė autobusu iki Bankoko. Nežinau, žinojote ar pamenate, bet tuo metu Bankoke vyko neramumai ir buvo uždarytas tarptautinis Suvarnabhumi oro uostas. Apie uždarymą sužinojome vakare, prieš išskrendant į Puketą (ten skrydžiai veikė). Kadangi bilietus buvome pirkę atskirai, su persėdimais, tad, neišskridę iš Bankoko, būtume praradę ir antrą skrydžio dalį, už kurią pinigų, ko gero, negrąžintų. Tad turbūt labiausiai dėl finansinių sumetimų ir kėlė nerimą visa ši situacija.

Oro uostas pradėjo veikti gruodžio 4-ąją, o būtent tada mūsų skrydis ir buvo. Tačiau tačiau.. Mūsų skrydis ryte, tad atšaukė jį. Teko porą kartų į Gulf Air ofisą vykti (pagyrimai šioms avialinijomis). Kitas skrydis buvo gruodžio 8, tad dar keturias dienas neplanuotai praleidome Bankoke. Gerai buvo tai, kad Tailando turizmo valdžia mums padengė išlaidas už 4* viešbutį, įskaitant ir maitinimą tris kartus per dieną. Tad lyg ir nėra taip blogai.. O dar kažkaip gavosi, kad sausio mėnesį su Gulf Air skrisdami Dubajus-Bankokas grįžome verslo klase.

Per tą savaitė aplankėme plaukiojantį turgų (floating market) bei karališkuosius rūmus (royal palace). Daugiau nieko ypatingo ir nepamatėme - šiaip po miestą pasivaikščiojome, pasivažinėjome. Nelabai kažko ir norėjosi. Tačiau apie Bankoką vėliau parašysiu, dabar norisi vėl mintimis prie Kambodžos prisiliesti.. :)

Vėl išsinuomavome motorolerius ir leidomės į kelionę. Nuvykome prie kažkokio įdomaus paplūdimio ruožo. Nelabai supratau, kodėl čia taip yra, net ir nesidomėjau.

Kriauklytės. Antroje fotkėje fokusas ne visai ten, kur norėjau, bet vis tiek gana gražiai žiūrisi.

Krabo kiautas.. :)

Ten keletas moterėlių rinko tas įvairias kriauklytes, koralus (bent panašu buvo).

Vaikas, žaidžiantis paplūdimyje ant smėlio.

Na dar vieną vangų įrašą apie Puketą parašysiu ir bus viskas - nebekankinsiu.. ;) Dar maždaug savaitę Bankoke praleidome, tai ten kažką įdomesnio surasiu įdėti tikrai.