Tokiu (ir tik tokiu) įrašu noriu pradėti savo įspūdžių Kambodžoje aprašymą. Tai tiesiog būtina norint suprasti šią šalį ir jos žmones.


Nusileidome Pnompenyje (angl. Pnomh Penh) ir tą pačią dieną nuvykome apžiūrėti Tuol Sleng genocido muziejaus. Tai - buvusi mokykla, kurioje buvo kankinami ~17 tūkst. žmonių. Vėliau išvežti į žudynių laukus (angl. killing fields), kuriuose ir nužudyti. Žinoma tik dvylika išsigelbėjusių.



Aprūdijusi spyna ir spygliuota viela. Visa tai vyko vos prieš 30 metų.

Maždaug 1960-aisiais Kambodžoje pradėjo veikti komunistų judėjimas, įkvėptas Markso idėjų. 1975-1979 įsivyravo raudonųjų khmerų režimas ir tuo metu buvo žuvo maždaug 1,5 mln. žmonių arba penktadalis šalies populiacijos (!). Sunkiausia suvokti tai, kad jie žudė savo tautiečius. Ypač išsilavinusius, mat jie galėjo pakenkti režimui. Tikslas - išvežti visus miestiečius į provincijas ir priversti dirbti žemės ūkyje. Jei tiksliau - auginti ryžius. Tai turėjo padėti Kambodžai suklestėti, deja, sulaukta tik daugybės aukų. Absurdas, kurį nutraukti padėjo vietnamiečių invazija ir po to palaipsniui Kambodža atgavo visišką nepriklausomybe bei suformavo savo valdžią. Tiesa, tai įvyko labai nesenai ir tik prieš pora metų suimti paskutiniai likę gyvi lyderiai, kurių pagrindinis - Pol Potas - mirė taip ir nesulaukęs jokio teismo.



Kankinimai.


Praktiškai kiekviename kambaryje buvo galima matyti tą patį vaizdą - lovą, keleta įrankių bei nuotraukų.


Kai kuriuose kambariuose buvo įrengtos celės kaliniams. Šioje vietoje sugebėjau prasiskelti pakaušį, bet tik vėliau tai pastebėjau.


Likę kalinių daiktai. Šiame muziejuje stengėsi viską palikti būtent taip, kaip ir rado.



Jei gerai pamenu, tai kankiniai būdavo pakabinami žemyn galvą ir panardinami į tuos kubilus tol, kol prarasdavo sąmonę. Tada buvo ištraukiami, atgaudavo sąmonė ir šią “procedūrą” kartodavo.


Šilti turistų palinkėjimai. Unforgivable, unforgettable.



Raudonieji khmerai kruopščiai įamžino savo veiklą. Yra išlikę daugybė dokumentų, sąrašų, fotografijų. Vienas žmogus liko gyvas tik dėl to, kad buvo dailininkas ir tuo buvo naudingas jiems.


Nukritęs žiedas muziejaus kiemelyje..

Kitas įrašas bus apie žudynių laukus ir tuo apsiribosiu. Jei kam bus įdomu, pasidomėsite patys - internete daugybė informacijos (jei kur buvau netikslus, būčiau dėkingas už patikslinimą). Yra sukurta filmų (The Killing Fields, S-21 ir t.t.) bei parašytą nemažai knygų. Visa tai pardavinėja gatvės prekeiviai, tad kambodžiečiai neslepia savo istorijos. Stiprybės jiems.